Šypsokis, nuo to blogiau tikrai nebus.

Tikrai!
Kas mane kažkiek pažįsta, turbūt žino mano pomėgį būt išsišiepusiai, o kas ne, tas kraipo galvas
klausinėdami- ko šypsaisi? Atsakau paprasčiausiai: - šiaip. O tada ir prasideda - šiaip nebūna, negi tu tokia laiminga ir t.t.
Ei, kam nesišypsot, jei gali šypsotis?
Visų pirma, tai šypsena yra geros nuotaikos garantija, antra- ji neabejotinai suteikia žavesio ( šitą aš tikrai žinau) ir trečia, tai, jog nuolat besišypsodami, mes savo gera nuotaika dalinamės su kitais ir įkvepiam jiems bent šiek tiek optimizmo.
Tokių banalių frazių kaip "Visada šypsokis, nes kažkas bet kurią akimirką gali įsimylėti tavo šypseną" aš nemėgstu ir nė nebandysiu įrodyt jų veiksmingumo, nors gal ir galima rast čia lašelį tiesos, bet niekad per daug nesigilinau, nes jos man skamba pigiai.
Todėl pasakysiu labai primityviai- šypsokis, nes tau pačiam to reikia. Ir nuo to blogiau tikrai nebus, o kad bus geriau aš beveik garantuoju. Net ne beveik, o Marijos garbės žodis. Nebent pakliūtum kokiam surūgėliui, kuris tau už tau už tai norėtų išmušt dantis, bet juk kokia tikimybė ar ne?

Galų gale, suaugęs žmogus per dieną nusišypso vidutiniškai TIK 15 kartų, kai tuo tarpu vaikas 400. Gal čia mums reiktų tapt panašiais į vaikus, nes po galais, kiek galima būt niūriems?


Neužmiršk šypsotis daugiau,
Marija.
:)